Mūsų gyvenime viskas sukasi aplink santykius su kitais žmonėmis. Pamatinis pasitikėjimas – laimingų santykių pagrindas. Geri tarpusavio santykiai daro mus laimingus, blogi – nelaimingus. Vidinis vaikas yra vaikystėje mus formuojančių veiksnių – gerų ir blogų, kuriuos patyrėme iš tėvų bei kitų artimų žmonių, – visuma. Daugumos šių poreikių sąmoningai neprisimename. Vis dėlto jie yra įsirėžę į pasąmonę. Todėl baimės, rūpesčiai ir nepatenkinti poreikiai, kuriuos patyrėme vaikystėje, suaugusiems kelia sunkumų. Vidinio vaiko nepažinojimas yra porų konfliktų priežastis. Tik pažintis su vidiniu vaiku ir draugystė su juo, atvers kelius į naują, sveikesnį požiūrį ir elgesį, nuo kurio gyvenimas ir santykiai taps gerokai laimingesni (Stefanie Stahl, 2022). Kai mes patiriame nemalonius jausmus, tokius kaip pyktis, baimė, liūdesys, tai dažniausiai yra nepakankamai atliepiami pamatiniai poreikiai. Emocinio prieraišumo poreikis mus lydi nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Visi trokštame būti pripažinti ir priklausyti bendruomenei. Prieraišumas yra vienas iš žmogaus pagrindinių poreikių. Mūsų gynybos strategijos nukreiptos į santykius su kitais: jos turi mums padėti tapti pripažintais bei mėgstamais ir neleisti būti užpultiems bei atstumtiems. Pasaulis veikia pagal pripažinimo ir sėkmės dėsnius. Nori pripažinimo – turi būti geresnis, gražesnis, galingesnis, turtingesnis ar tiesiog „kitoks“. Negali pasirodyti silpnas. Taikydami gynybos strategijas, prarandame savo autentiškumą – visai ar iš dalies. Parodome tik tariamus privalumus ir slepiame tariamus trūkumus. Atsukame savo fasadinę pusę, kurią tikime padarysiant mus vertus meilės. Tokiu būdu gynybos strategijos, užuot priartinusios prie kitų žmonių, nuo jų atitolina. Nes artimas ryšys užsimezga ne tuomet, kai esame tobuli ir kitų pripažinti dėl savo pasiekimų. Tai gimsta ne iš perdėto harmonijos siekimo, anksčiau ar vėliau virstančio nenuoširdumu. Ne iš puolimo ar atakos, vaidmenų ir slėpynių žaidimų, galios siekimo ir pasitraukimo. Artimą ryšį kuria autentiškumas, atvirumas ir empatija.
Jei priešgyniautumėte teigdami, kad artimų ryšių jums visiškai nereikia ir geriausiai jautiesi vienas, taikytumėte atsitraukimo strategiją. Kad būtų laimingi, net introvertai iš prigimties, kuriems iš tiesų kitų žmonių reikia mažiau negu ekstravertams, turi turėti bent vieną žmogų, su kuriuo juos sieja artimas ryšys. Žmogų, kuris jį mėgsta ar net myli tokį, koks jis iš tikrųjų yra. To trokštame visi be išimties.
Todėl gėrio strategijos skirtos ne pasiekimams, bet santykiams su kitais gerinti. Galbūt pradėjus taikyti gėrio strategijas, žmogui pradės geriau sektis, bet tai tik šalutinis poveikis to, kad vis labiau tampi pačiu savimi ir vis geriau gali apsiginti. Gėrio strategijos tarnauja ne paties žmogaus idealui, ne svajonių, o tavo tikrajam aš. Jos padeda apginti save tokį, koks esi. Iš tiesų juk žinome, kad tikrasis aš mus labiau suartina su kitais nei idealusis. O ir patys geriausiai jaučiamės su žmonėmis, kurie yra autentiški ir nebijo pripažinti savo silpnybių. Draugijoje žmonių, kurie atrodo tobuli, jaučiamės menkaverčiai. Todėl svarbu prisiminti, kad būdami tobuli, galime laimėti kitų pavydą, bet ne nuoširdžią simpatiją: patrauklus yra tas, kas turi trūkumų.
Dažnai žmonėms iškyla problemų bendravime su kitais žmonėmis, tai gali būti su gyvenimo partneriu, ar su bendradarbiais, ar su draugais, ar su šeimos nariais. Santykių problemų priežastis visuomet yra žmogaus santykis su savimi.
Kiek galiu priimti pats save, priklauso nuo savęs pažinimo. Juk priimti galiu tik tai, ką matau ir sąmoningai suvokiu. Bet jei galiu priimti tik tai, kas man manyje patinka, galiu priimti tik dalį savęs. Likusios dalies turiu kažkaip nepaisyti, ją išstumti. Nemažai žmonių apeina savęs pažinimą: susitelkia į palyginti nedideles silpnybes, o tas, kurios vertos dėmesio, nustumia į sąmonės pakraštį. Jei, baimindamasis skausmingų įžvalgų, užmerkiu akis, nuo jų apsiginu, tuomet negaliu augti. Pavyzdžiui, jei sau nepripažįstu, kad iš baimės suklysti vengiu priimti reikšmingą sprendimą, trypčiosiu vietoje. Jei sau nepripažįstu, kad kam nors baisiausiai pavydžiu, to jausmo lengvai neatsikratysiu. Jei nepripažinsiu savo gebėjimų ribų, niekada nebūsiu patenkintas rezultatais. Norisi padrąsinti kiekvieną būti sau sąžiningu. Tikras savęs pažinimas gali išlaisvinti, nes tai sumažina baimę.
Kitas svarbus pasirūpinimo savimi aspektas yra kaltės pripažinimas. Bene sunkiausia sau prisipažinti kaltę. Kaltės jausmas nepaprastai slegia. Tačiau pripažinus sau savo kaltę, labai palengvėja. Pakanka sau pasakyti: „Taip, nevykusiai pasielgiau.“, „Taip, tai mano kaltė“, „Daugiau niekada taip nesielgčiau“. Tik prisiimdamas atsakomybę už savo elgesį, esu teisingas aukos atžvilgiu. Tik pripažinęs savo klaidas, galiu nukentėjusiojo atsiprašyti. Neretai nukenčia mums patys artimiausi žmonės. Suaugus vaikams labai palengvėja, kai tėvai tiesiog pripažįsta: „Apgailestaujame, kad anuomet buvome tokie pavargę ir įsitempę. Apgailestauju, kad netinkamai elgiausi.“ O jei patys turime vaikų ir, kritiškai peržvelgę savo elgesį, suprasim, kad kažką padarėme ne taip, atsiprašykim jų. Atsiprašymas galėtų būti naujo jūsų santykių etapo pradžia.
Taigi, labai svarbu būti geranoriškais savo ir kitų atžvilgiu. Būti geranoriškam reiškia ir pagirti kitus. Kai kuriems sunku tai padaryti. Būna pernelyg susikausčiusių žmonių, kuriems pagyrimai tiesiog svetimi. Ir girti kitus, ir priimti komplimentus jiems gėda. Jie nuo vaikystės prie to nepratę. Vieni sako, „jei nepeikia, tai vadinasi giria“, o kiti teisinasi turintys aukštus reikalavimus – ir kitiems, ir sau, todėl retai giriantys. Tačiau tikrai skatinčiau nevengti komplimentų. Nepamirškim sau paplekšnoti per petį už tai, kas sekasi, pasidžiaugti savo išvaizda ir materialinėmis gėrybėmis, pagirti save už gerus darbus. Girti galima save kuo dažniau. Taip pat labai naudinga dėkoti už viską, kas gyvenime yra gerai. Būkim dėkingi už viską, ką turim, nors tai dažnai atrodo savaime suprantama. Mokykimės sąmoningai matyti viską, kas mumyse ir mūsų gyvenime yra gera. Labai naudinga dienos pabaigoje, pergalvoti dienos įvykius ir atlikti dėkingumo praktiką: pagalvoti penkis dalykus už ką noriu padėkoti pasauliui, penkis dalykus už ką noriu padėkoti kitiems ir penkis dalykus už ką noriu sau padėkoti. Tai paskatins serotonino (laimės hormono) gamybą. Kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi. Pamatysite, kaip pasitaisys nuotaika ir santykiai, jei su kitais žmonėmis visais atžvilgiais būsi dosnus.
Viena svarbiausių gėrio strategijų yra empatija – tai gebėjimas įsijausti į kitą žmogų. Kai esu labai užsiėmęs savimi ir savo problemomis, greitai pamirštu kito poreikius. Empatiški kitiems galime būti tik tada, kai mūsų pačių poreikiai patenkinti. Kai kurios poros nuolat dėl to nesutaria: abu laukia, kad dėmesį ir supratimą pirma parodytų kitas, ir tik tada pasirengę parodyti empatiją partnerio poreikiams. Kovojant dėl savęs supratimo, dingsta empatija partneriui. Taigi, kuo geriau pasirūpinsiu savo laime, tuo daugiau dėmesio galėsiu skirti partneriui ir visiems kitiems žmonėms. Būti empatišku galiu tuomet, kai jaučiuosi saugus. Būdamas saugus, galiu atsiverti pašnekovui ir į jį įsijausti.
Neuromokslų tyrimais nustatyta, kad susijaudinimo – nesvarbu, teigiamo ar neigiamo – būsenoje blokuojamas kelias į žinojimą, kaip iš tos būsenos išeiti. Pyktis kyla tuomet, kai įvykiai klostosi ne taip kaip norėtume. Tam pakanka, kad sutuoktinis ar partneris nesuprato mūsų ar nesuplovė indų. Čia neretai koją pakiša kantrybės, pykčio giminaitės, stoka. Beje, pyktį puikiai išsklaido humoras. Humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Juoktis – sveika. Galima išbandyti meditaciją „Karvės žvilgsnis“. Karvių žvilgsnis be galo ramus, naivus ir ištikimas – tai niekaip nesiderina su pykčiu. Vienu metu žiūrėti kaip karvė ir būti supykus neišeina. Atliekant šią meditaciją, bent dešimt minučių per dieną tikrai pakels nuotaiką. Nes laikysena ir veido išraiška veikia mūsų nuotaiką. Atpalaiduoti veido raumenys (karvės žvilgsnis) su pykčiu nesiderina.
O jei dar nesame karvės meditacijos virtuozai ir puolimai nenuteka nuo mūsų kaip nuo žąsies vanduo, išlikti ramiam gali padėti atsakymų strategijos. Tai iš anksto parengti atsakymai, kurie tinka bet kokiu gyvenimo atveju. Siūlau turėti tirpių posakių – kaip tirpios kavos ar greitai paruošiamos sriubos. Posakiai paruošiami iš anksto, prireikus galima juos iškart vartoti – nereikia jokių emocinių pastangų. Jei imsimės ieškoti tinkamo atsakymo, tinkamas momentas jau bus praėjęs. Šiais tirpiais posakiais galėtume atsikirsti kone į kiekvieną realią ar tariamą įžūlybę:
Ar ką nors sakei?
Gal galėtumei pasakyti atvirkščiai?
Mėgstu taikytis prie aplinkos.
Jei norėsiu sužinoti tavo nuomone, būtinai tave informuosiu.
Juokiasi puodas, kad katilas juodas!
Jei sninga, tai ir žiema jau nebe už kalnų.
Išgirdęs beprasmį posakį, agresorius sutrinka. Tik kiek pagalvojęs, pajunta ironiją. Panašiai ir su nuliniais sakiniais. Pokalbio kontekste jie neturi visiškai jokios prasmės ir puolimą paverčia absurdišku. Kuo rimčiausia veido išraiška ir balsu pasakykite visišką nesąmonę, pavyzdžiui, „Kaime prasidėjo rugiapjūtė“ ar panašiai. Tokių posakių galime prigalvoti begalę, kad būtų smagiau, galim kaip norim pakeisti turinį. Tokie sakiniai sutrikdo pašnekovą ir atakos-kontratakos grandinė nutraukiama. Gal net abu pradėsite juoktis. Taip pat galim sutirštinti spalvas. Išgirdę priekaištą, kad dediesi kvailiu, galim atsikirsti: „Galiu būti ir
kvailesnis“ arba „Ir virėjas aš ne koks“. Beje, geras tirpus sakinys yra ir „Tu teisus!“ Juo galima atsakyti net ir į įžeidimą, taip parodysim, kad esu ramus. Toks ramus, kad į puolimą nežiūriu rimtai.
Taigi, esminis dalykas yra ryšys su kitais žmonėmis. Santykiai su kitais tuo geresni, kuo geresnis ryšys su savimi. Šiame metode kalbama apie šešėlinį ir saulėtąjį vaiką. Pasitelkiant šią metaforą, atskleidžiamos savivertės silpnosios ir probleminės bei sveikosios ir stipriosios puses. „Didysis filosofas“ Popajus pasakė: „Esu, kas esu, ir tai viskas, kas esu!“ Šį posakį tarsi mantrą galėtumėme kartoti kasdien.