2024-02-05
Šeimos terapijos pradininkė Virginija Satir (1916-1988) teigė, kad kiekvieno žmogaus esminis poreikis – būti mylimam ir priimtam. Mūsų pyktis, agresija, depresija, uždarumas, gynyba yra tai, kas slepia šį poreikį, kai bijome, kad mus atstums, kai netikime, jog mes verti meilės, kai nesame patyrę meilės ir pasitikėjimo, kad galėtume priimti mums dovanojamą kito žmogaus meilę. V. Satir drąsindavo ir mokydavo savo pacientus šeimose išdrįsti pasakyti artimajam apie savo meilę ir paprašyti to paties iš sutuoktinio ar vaiko. Mūsų kūnas mena mūsų įvairius patyrimus, jausmus, mintis, prisiminimus ir įsitikinimus.
Bendravimas, anot V. Satir, yra vienas svarbiausių veiksnių, laiduojančių sveiką šeimos gyvenimą. Nepakankamas bendravimas – viena pagrindinių šeimos santykių irimo priežasčių. V. Satir nurodo daugelį bendravimo kliūčių: tai emocinės patirtys iš vaikystės, iš tėvų šeimos perimtos nebetinkamos naujai šeimai taisyklės, žema savivertė. V. Satir viena pirmųjų pradėjo taikyti koncepciją žvelgti į šeimą kaip į sistemą ir dirbant su šeima sutelkti dėmesį į vidinius šeimos nario išteklius, o ne į jų simptomus ir patologiją. Ji tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi gausius išteklius, tokius kaip savimonė, savęs priėmimas, gebėjimas keistis, pasirinkimas, atjauta, smalsumas, ryžtas, viltis, meilė ir išmintis. Savo modelį ji pavadino „Augimo modeliu“, prieš pastatydama jį „Medicininiam modeliui“. Remiantis šia konceptualia sistema, Satir šeimos terapija buvo siekiama padėti atskiriems nariams padidinti savo vertę ir savigarbos jausmą pasinaudojant vidiniais ištekliais ir mažinti emocinius blokus. Dirbdama su visa šeima kaip sistema ji siekė stiprinti šeimos narių tarpusavio bendravimą ir šiltus emocinius ryšius. Remdamasi ilgamete socialinio darbo ir terapijos patirtimi su šeimomis V. Satir pastebėjo, kad egzistuoja tam tikros universalios neįvardytos taisyklės šeimose (negerai matyti, kas vyksta šeimoje; negerai jausti tai, ką jauti; nedera kalbėti apie tai, ką matai ir jauti; nedera prašyti to, ko nori; neverta rizikuoti), kurios stabdo individualių šeimos narių funkcionavimą ir trukdo ryšiams tarp narių vystytis. Dėl šios priežasties dirbant su šeima būtina stebėti jos narius ir tarpusavio ryšius, siekiant juos atpažinti, o vėliau padėti keisti. Straipsnyje pristatomi ir aptariami Satir terapinio proceso šeši etapai: kontakto užmezgimas, validavimas, supratimo didinimas, priėmimo skatinimas, teigiami pasirinkimai ir pokyčių skatinimas bei sustiprinimas. Visi proceso etapai aprašyti pateikiant autentiškų pavyzdžių, kaip Satir juos pritaikė darbe su šeimomis išsiskleidimą. Šis požiūris atsispindi ir jos psichoterapijoje.
V. Satir sukūrė įvairių metodų, kuriuose svarbu ne tiek kalbėjimas, kiek judėjimas, įvairių padėčių pasirinkimas, dalyvavimas visa savo esybe įvairiose situacijose. Vienas tokių yra Skulptūros metodas. Poros skulptūra gali būti dviejų tipų. Patys sutuoktiniai gali pasirinkti tokią pozą, kad atspindėtų problemą. Kitas variantas – dirbant grupėje viena pora kitą porą (vyrą ir moterį) pastato kaip save tokiu būdu, kad jų pozos, mimika, išsidėstymas erdvėje atspindėtų pirmosios poros problemą. Tada prašoma tų žmonių papasakoti, kaip jie jaučiasi būdami tokioje padėtyje. Neįtikėtina, bet dažniausiai tie pirmosios poros nepažįstantys žmonės tiksliai įvardija problemas, kurias atspindi jų kūnų padėtis.
V. Satir mokykloje skatinama, kad poras konsultuotų psichoterapeutų poros. Vieni iš jos mokinių sutuoktiniai Anna ir Bilas Nerinai, labiausiai prisidėję prie šeimos rekonstrukcijos metodo išplėtojimo, pirmoje poros konsultacijoje prašo, kad pacientai juos sustatytų taip kaip save. Ir tada nustebusiems žmonėms patys papasakoja jų problemas. Belieka sudėtingiausia terapijos dalis – ieškoti tų problemų sprendimo.
Dar vienas įdomus V. Satir sukurtas metodas – asmens dalių vakarėlis, skatinantis individą pažinti ir atskleisti įvairius savo asmenybės aspektus. Šio „vakarėlio” šeimininkas pasirenka iš grupės po žmogų, atstovaujantį kiekvienai jo daliai. Tuomet šeimininkas gali pasikalbėti su kiekviena iš savo dalių ir galbūt suprasti apie save daug naujo. V. Satir teigia: norėdami pažinti ir pripažinti savo vidinę vienovę, mes turime pažinti savo vidinę įvairovę. Tai itin svarbu mums bendraujant. Tik žinodami, kas esame mes patys, galime pažinti ir suprasti kitą žmogų. Taigi V. Satir stengėsi atskleisti mūsų jausmus, skatindama išgirsti protą, teisingas ir neteisingas savo mintis ir pažadindama kūną. Kiekvienas žmogus – unikalus stebuklas, nepakartojamas, vienintelis, neabejotinai vertingas. Kiekvieno žmogaus giliausias troškimas – patirti meilę, pajusti kito žmogaus artumą. Kiekvieno žmogaus istorija – unikali ir turtinga, sukurianti jį tokį, koks jis yra. Galima liūdėti kartu su kitu, bet ne jį smerkti.
Bendravimas, anot V. Satir, yra vienas svarbiausių veiksnių, laiduojančių sveiką šeimos gyvenimą. Nepakankamas bendravimas – viena pagrindinių šeimos santykių irimo priežasčių. V. Satir nurodo daugelį bendravimo kliūčių: tai emocinės „alergijos” iš vaikystės patirties, iš tėvų šeimos perimtos nebetinkamos naujai šeimai taisyklės, netinkamas savęs vertinimas.
V. Satir požiūrį į asmenį puikiai atspindi jos įvardytos penkios laisvės:
- Laisvė matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas turi būti, buvo ar bus.
- Laisvė pasakyti tai, ką jauti ir galvoji, o ne tai, ką privalai pasakyti.
- Laisvė jausti tai, ką jauti, o ne tai, ką turėtum jausti.
- Laisvė pasakyti tai, ko nori, o ne laukti leidimo.
- Laisvė atsakingai rizikuoti užuot visuomet rinkęsis saugų elgesį.
Norime gyventi laimingai, sėkmingai? Kaip pasiekti, kad mūsų jausmai ir protas būtų mūsų sąjungininkai, o ne priešai? Pažinti savo mintis ir savo jausmus – vienintelis būdas, darantis mus laisvesnius nuo jų, leidžiantis mums geriau įgyvendinti dieviškąją laisvą valią. Norėdami mylėti kitą ir priimti kito meilę, turime pažinti visus savo jausmus, taip pat ir pyktį, pavydą, liūdesį, skausmą. V. Satir kviečia į rizikingą kelionę, skirtą savo jausmų pažinimui. Ieškoti savyje kai kurių šio teatrinio veiksmo personažų ne visada bus malonu, bet svarbu nepamiršti, kad savo ieškojimų pabaigoje visada rasime meilės ilgesį ir pačią meilę, kuri vienintelė suteikia pilnatvę mūsų gyvenimui.
